English

 

Remėjai:




Indrė Stulgaitė-Kriukienė "Civilizacija I"
Istorija

Lietuvos XX a. II pusės - XXI a. pradžios meninio stiklo raida

2009 01 10

Straipsnyje siekiama aprašyti profesionalaus dekoratyvinio stiklo meninę mokyklą bei raidą, nesigilinant į senąjį istorinį dirbtuvių ir manufaktūrų stiklą, darytą Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, bei Lietuvos vitražo pasiekimus. Pavieniai meninio stiklo specialybės edukaciniai bandymai Lietuvoje prasidėjo dar Kauno meno mokyklos tradicijas pratęsusiame Kauno valstybiniame taikomosios – dekoratyvinės dailės institute XX a. penktajame – šeštajame dešimtmetyje. Oficialiai įsteigtos meninio stiklo specialybės čia dar nebuvo, tačiau institute dirbęs prof. Stasys Ušinskas bei jo mokinės F. Ušinskaitė ir V. Blažytė bandė ne tik vitražo, bet ir kitokias stiklo technikas. Palaipsniui šie menininkai ėmėsi kurti dekoratyvinius stiklo indus (daugiausiai – vazas), naudodamiesi Kauno „Aleksoto“ stiklo fabrike įsirengta asmenine baze. Šių dailininkų tapybiniame indų dekore atsispindėjo gana įvairių motyvų bei stilistikų skalė. Čia buvo galima įžvelgti S. Ušinsko prieškaryje pamėgto modernizmo (labiausiai – konstruktyvizmo) atgarsius, lietuvių liaudies meno motyvų stilizaciją, socialistinio realizmo tematines aktualijas, o kiek vėliau (septintajame dešimtmetyje) ir dizainiško, abstraktaus dekoro tendenciją, ypač išryškėjusią F. Ušinskaitės, V. Blažytės, J. Ušinskaitės darbuose.


Stasys Ušinskas. "Sportininkai" 1962m.

Kitas dekoratyvinio stiklo dailininkų pagausėjimo ir aktyvesnės kūrybinės veiklos Lietuvoje etapas, susietas su Vilniaus dailės institute, 1961 m. fragmentiškai įsteigta meninio stiklo specialybe, kuri įteisinta, siekiant nuosekliau ir visapusiškiau vystyti stiklo meną. Tuo metu stiklininkystės takoskyra Lietuvoje tapo gana akivaizdi. Vitražo kūrėjai šalyje rengti jau ne vienerius metus, tuo tarpu dekoratyvinio stiklo dailininkų tebuvo vienas kitas. Į naujai pasklebtą meninio stiklo specialybę 1961 m. buvo priimti tik trys studentai: Gražina Didžiūnaitytė, Anita Šlėgel ir Bronius Bružas. Pirmąja jų dėstytoja tapo jau minėta stiklo dailininkė J. Ušinskaitė, su šiuo kursu dirbusi 1961 – 1963 m. ir būsimuosius stiklininkus orientavusi dekoratyvinių indų graviravimo linkme. J. Ušinskaitė buvo ne tik įsisavinusi savo tėvo S. Ušinsko stiklininkystės pamokas, bet ir baigusi meninio stiklo specialybę Estijoje. Besimokydama Taline ji gerai susipažino su ten populiaria stiklo raižymo technika, beje, praeityje, gausiai naudota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stiklo manufaktūrose. Šiuolaikiniai stiklo specialistai galėjo atgaivinti ir pratęsti šį, mūsų šalyje istorines tradicijas turėjusį dekoravimo būdą, stiklo kūriniams suteikiantį ypatingą rafinuotumą, prabangą bei apdailos grožį. Deja, dailės institute neturint jokios stiklo mokymosi bazės, minėtos technikos nebuvo galima pilnai įsisavinti. 1964 – 1965 m. J. Ušinskaitė išvyko stažuotis į Čekoslovakiją ir stiklo studentai neteko savo dėstytojos, vienos iš nedaugelio Lietuvoje dekoratyvinio stiklo specialistės.


Vitalija Blažytė. Vaza su etnografiniu motyvu. VII dešimtmetis

1962 m. vietoje vitražo nutarta antrą kartą surinkti dekoratyvinio stiklo studentų kursą. Deja, meninio stiklo pagrindai šiems studentams dėstyti dar trumpiau – vos dvejus semestrus. Negavę pakankamų kompozicinių bei techninių žinių, bevei visi šios laidos absolventai (Algirdas Dovydėnas, Henrikas Kulšys, Rūta Katiliūtė ir kiti) diplominius darbus atliko vadovaujami žinomų vitražo menininkų Algimanto Stoškaus bei Kazimiero Morkūno ir pasuko vitražo arba tapybos kryptimi, o dėl dėstytojų stokos bei nesamos stiklo mokymo bazės į meninio stiklo specialybę nuspręsta daugiau studentų nebepriimti.
Ir vis tiktai dalis iš jau studijuojančių jaunuolių pageidavo gintis dekoratyvinio stiklo baigiamuosius darbus ir įgyti stiklininko diplomą. Šiems asmenims vadove nuspręsta pakviesti stiklo specifiką puikiai išmaniusią estų dailininkę - Silvią Raudvee. Jos pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Baigusi studijas Taline, S. Raudvee ilgą laiką dirbo Baltarusijos „Nemano“ stiklo fabrike, kuriame lietuvių studentai (G. Didžiūnaitytė, A. Šlėgel, B. Bružas, A. Žilys) ir atliko gamybinę praktiką bei sukūrė diplominius darbus. Šie keli stiklo entuziastai, nors ir susidūrę su techninės bazės Lietuvoje nebuvimu, visą gyvenimą liko ištikimi meninio stiklo sričiai. Ypač išgarsėjo G. Dižiūnaitytė ir A. Žilys: aštuntajame – devintajame dešimtmetyje jie laikyti pagrindiniais Lietuvos stiklo meno atstovais. Pirmieji šių autorių darbai buvo gana gilių spalvinių tonų, grindžiami lietuvių liaudies motyvų (daugiausiai ornamentų, skulptūrėlių) panaudojimu indų dekore.
Nežiūrint jau aptartų pirmųjų stiklo menininkų individualių pasiekimų, esmingiau stiklo meno mokykla Lietuvoje pradėjo formuotis tik aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Šiame laikotarpyje išryškėjo ženklesni dekoratyvinio stiklo edukaciniai ir kūrybiniai  pokyčiai. Aštuntojo dešimtmečio viduryje stiklo specialybė pradėta dėstyti buvusiame Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikume.


Algimantas Stoškus. Stiklo plastika. VIII dešimtmetis

Stiklo plėtotė Lietuvoje dar labiau suintensyvėjo devintajame dešimtmetyje, kuomet Vilniaus dailės instituto Kauno Taikomosios dailės skyriuje (dabar Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetas. pagaliau buvo įsteigtos aukštosios meninio stiklo specialybės studijos. Galima teigti, jog nuo tada ir prasidėjo lietuvių dekoratyvinio stiklo intensyvios raidos etapas.
Tai, kad ši specialybė atsirado Kaune, lėmė du faktoriai. Pirma, 1979 m. jau nuo 1959 m. Kaune veikęs Vilniaus dailės instituto vakarinis skyrius  persikėlė į naujai įrengtus rūmus, kuriuose atsirado galimybė plėstis, atidaryti dienines studijų programas. Viena jų ir buvo stiklo specialybės programa, pradėta tais pačiais - 1979 m. Antra aplinkybe galima laikyti tai, kad šis filialas formuotas kaip pramoninės dailės fakultetas, orientuotas į dizaino specifiką, pritaikomosios paskirties meną, o Lietuvos stiklo pramonėje dizainerių stoka ir poreikis tuo metu buvo akivaizdus.
1982 – 1983 m. Kauno taikomosios dailės skyrių performuojant į Kauno pramoninės dailės fakultetą, griežtai nubrėžta mokymo kryptis, palaikanti dekoratyvinės dailės specialistų, galinčių dirbti pramonėje, rengimą. Tai koregavo mokymo programas, studijų užduotis akivaizdžiai orientavo racionalia, dizainiška linkme, skatino masinės gamybos bei interjerui skirto utilitaraus stiklo pobūdį: projektuotos vazos, sietynai, dekoratyvinės stiklo plokštės, o daugiausiai įvairūs servizai, kai kurie, iš tiesų, tapę pramoninės gamybos etalonais.
Fakultete stiklo specialybę dėstė G. Didžiūnaitytė (bet tik metus), A. Binkis, V. Janulionis.


Gražina Didžiūnaitytė "Vilniaus rytmečiai" VIII dešimtmetis

Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje tiek pačių dėstytojų, tiek jų studentų kūriniuose pastebėtas aktyvesnis siekis išsilaisvinti iš funkcionalaus pobūdžio kūrybos ir išbandyti skulptūrinės, visų pirma, abstrakčios stiklo plastikos kelią. Šią tendenciją paskatino lietuvių taikomojoje dailėje tolydžio plintantis vaizduojamumas, o taip pat tuo metu užsienyje itin populiari čekoslovakų abstraktaus minimalistinio stiklo meno pakraipa.
Pasikeitus ideologinei bei kultūrinei situacijai dešimtojo dešimtmečio pradžioje, stiklo specialybės mokymo programoje palaipsniui atsisakyta pramoninės dailės pakraipos prioriteto. Ženklesnės naujovės prasidėjo, stiklo dėstymui pasitelkus jaunus specialistus, to paties Kauno fakulteto absolventus Valmantą Gutauską, Arūną Daugėlą, Jaunių Kaubrį (kiek vėliau – R. Mulevičiūtę).


Jaunius Kaubrys "Įsibrovėlis" 1999m.

Būtent šie menininkai orientavosi į užsienyje jau kelis dešimtmečius populiarų ir nuo fabrikinės gamybos nepriklausomą studijinio stiklo judėjimą, sekė pasaulines meninio stiklo vystymosi tendencijas, propagavo skulptūrinio pobūdžio stiklininkų raišką, neretai susietą su groteskišku, ironišku pasaulėvaizdžiu, asociatyvia plastikos deformacija. Studentams šie dėstytojai skyrė naujas užduotis, perteikė teoriškai žinomas, bet Lietuvoje dar nevartotas stiklo technikas, kurios pakeitė stiklo kūrinių meninį vaizdą idėjos, formos, stikliškumo ir kitais atžvilgiais. 1995 – 1996 m. Kauno fakultete įsteigta profesionali stiklo studija, kardinaliai pagerino stiklo specialybės dėstytojų bei studentų kūrybos bei darbo sąlygas, lėmė originalesnę kūrinių medžiagiškąją išraišką: kursiniams bei diplominiams darbams pradėtas naudoti įvairesnės kokybės stiklas bei skirtingi jo apdorojimo būdai - pūtimo, liejimo į formą, moliravimo, pâte de vérre, prikepinimo, šalto apdorojimo (graviravimo, nuodijimo, šlifavimo, poliravimo) technikos, archaiški stiklo gavybos metodai. Minėtų sudėtingų technikų įvaldymas praplėtė individualias dailininkų stilistines galimybes, papildė stiklo kūrinių meninį vaizdą asociatyviais, vien stiklo medžiagai būdingais raiškos bei vizualiniais efektais: stiklo optika, blizgančio ir matinio stiklo, plonų, ažūriškų sienelių ir storos stiklo masės deriniais, grubaus faktūrinio ir lygaus, šlifuoto paviršiaus kontrastais.


Valmantas Gutauskas. Šviestuvas Jungtinių Tautų Lietuvos salėje, Ženevoje, Šveicarijoje. 2003 m.

2000 m. fundamentalią karšto stiklo apdirbimo studiją Panevėžyje įsteigė dailininkas Remigijus Kriukas. Tai tapo gana svarbiu įvykiu šiuolaikinės Lietuvos stiklininkystės istorijoje. Baigęs stiklo specialybę Kauno fakultete ir nemažai metų dirbęs Panevėžio stiklo fabrike, šis viduriniosios kartos stiklo menininkas nusprendė vadovautis užsienio šalių analogais ir, palaikant studijinio stiklo apdirbimo idėją, kurti personalinėje dirbtuvėje. Joje buvo įgyvendinami ne tik serijiniai bei autoriniai paties R. Kriuko darbai, bet pradėti stiklo meno simpoziumai, praktikas atliko ir Kauno fakulteto stiklo specialybės studentai.


Irina Borodina. "In memoriam Aleksotas" 2008 m.

Šiandieninė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto stiklo katedros programa orientuojama tiek į stiklo dizaino, tiek į vaizduojamosios stiklo plastikos pasiekimus, studijuojančiuosius ji skatina ieškoti unikalių autorinių stiklo kūrybos būdų – tematikos, formos, rūšių bei technikų lygmenyse. Individualia studijų kryptimi palaikomas studentų gilinimasis į taikomąją ar grynąją - art stiklo sritį. Ypač plėtotos stiklo plastikos bei stiklo panaudojimo konceptualiajame mene galimybės. Taigi stiklo specialybės baigiamųjų kūrybinių darbų meninis charakteris, lyginant su XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, yra gana ženkliai pasikeitęs: jaunosios kartos menininkų kūriniuose skleidžiasi platesnis meninių idėjų laukas, dažniausiai pasirenkamos skulptūrinės bei postmodernistinės išraiškos priemonės, puoselėjamos autorinės technikos bei individuali stilistika. (A. Palio, I. Borodinos, E. Kartanaitės, Ž. Navikaitės, A. Andrulevičienės, J. Pociūtės, I. Stulgaitės, ir kitų absolventų darbai). Siekiant platesnio stiklo menininkų akiračio gausiai dalyvaujama tarptautinėse stiklo meno parodose, simpoziumuose, nuo 2000 m. tarptautinės stiklo parodos pradėtos pastoviai rengti ir Lietuvoje (turima galvoje tarptautinė stiklo meno paroda „Vitrum Balticum“). Akivaizdu, kad šiandieninė meninio stiklo mokykla orientuojasi į svarbiausius pasaulinius meninio stiklo pasiekimus. Šie prioritetai, o taip pat vaizduojamojo bei konceptualaus meno įtaka mokymo užduočių formulavimui bei geresnės mokymosi sąlygos nulėmė naujus jaunosios stiklininkų kartos meninių kūrinių bruožus: antiutilitarumą, meninės raiškos individualumą, skulptūrinio prado sustiprėjimą, postmodernistinio mąstymo sklaidą, lietuvišką stiklo meno mokyklą priartino prie pasaulyje besiskleidžiančių stiklo meno aktualijų.

Dailėtyrininkė, dr. Raimonda Kogelytė - Simanaitienė

© Stiklo Menas 2008-2014
info@stiklomenas.lt